Ar Dievas tikrai mane myli?

Taip jau sutapo, kad metus širdyje ir mintyse nešiotą tarnystę skelbti Gerąją Naujieną visuomenės ir bažnyčios pariby atsidūrusiems žmonėms pradėjome Jubiliejiniais metais, kuomet popiežius Pranciškus kviečia krikščionis būti „vilties piligrimais“ ir ragina tikinčiuosius stiprinti vienybę, solidarumą ir rūpintis skurstančiaisiais.

“Ar Dievas tikrai mane myli?” – tokiu klausimu daugelis Carito Betanijos valgyklos lankytojų vasario pradžioje pradėjo kelionę link pasitikėjimo ir tikejimo Kūrėju.  Kiekvieną pirmadienį po pietų, pasitelkdami ALFA kurso filmus, lydėjome juos, kviesdami grupelėse prie kavos puodėlio bei su meile iškeptais savanorės Rasos gardėsiais dalintis savo patirtimi, abejonėmis ir klausimais.

„Esu laimingas, kai turiu su kuo nors pasikalbėti, o galimybės dalintis apie tikėjimą, kelti abejonių klausimus iki šiol dar neturėjau progos“ – taip savo laimę apibudino vienas lankytojas.

„Dievo artumą patiriu gamtoje, kur manęs niekas neužgaulioja, neatstumia ir neaiškina, kaip reikia „teisingai“ gyventi“ – kito vienišiaus prisipažinimas.

Per porą mėnesių susiformavo pastovių klausytojų grupė.

Balandžio 7 diena buvo ypatinga Šventosios Dvasios patirties diena, kuomet po mokymo „Kaip galiu būti pripildytas Šventosios Dvasios“, atėjome prie Švenčiausiojo Sakramento Petro ir Povilo bažnyčioje, kur mūsų laukė šlovintoja Marija Survilaitė, dvi užtarėjų poros iš Joanitų bendruomenės bei kun. Dovydas Grigaliūnas pasiruošęs suteikti sutaikinimo sakramentą...

Abejingų neliko... ... Didžioji dauguma prašėsi būti užtariami, keletas po labai ilgo laiko išdrįso prieiti išpažinties... Buvo ir ašarų, ir malonios nuostabos, ir padėkų Dievui ...

Tai dar tik puse kelio… Dar liko keletas susitikimų iki gegužės 19 d. Su Dievo pagalba tikimės suteikti jiems daugiau giedros ir vilties jų nelengvoje kasdienybės kovoje.