Šalies laisvė ir nepriklausomybė, kovos ir okupacijos reiškia didelius ne tik politinius, bet ir asmeninius gyvenimo pokyčius. Praeito šimtmečio kartos tų pokyčių patyrė daug, ir gali reikėti kalbėtis ne tik apie asmenines, bet ir apie visuomenės traumas, atsispindinčiais, kaip tyrėjai rado, net ir trečios kartos po trauminių patirčių sveikatos rodikliuose. Dėl to Šviesos grupėje paskutiniu metu vis gilinamės į jausmus ir iš kokių mūsų patirčių jie kyla.
Vasario 18 ir 20 d. Šviesos grupės aplankė Vilniaus Paveikslų galerijos parodą „Juslės ir jausmai“. Senovinis pastatas, senoviniai paveikslai ne vieną sužavėjo, nors kai kuriems atrodė keisti. Vis dėlto kiekvienam savaip kas nors patiko ar paliko įspūdį: ar paveiksluose paslėptos šypsenos, ar liutnia, kuria norisi pagroti, ar skambanti Vivaldžio muzika, ar tapytas aklą elgetą globojantis berniukas, ar labai rūpestingai pavaizduoti rūbai, ar tikroviškai nutapyti patiekalai, ar smurto scenos, primenančios gyvenimo patirtis, ar vaikų paveikslai, ar gal net paveikslo rėmai.
Kovo 13 d. lankėmės Kazickų šeimos remiamame Mo muziejuje, kuris mus priėmė nemokamai! Nemažai žmonių čia buvo pirmą kartą. Parodoje „Iš vidaus“, paremtoje C. G. Jung‘o psichologinėmis teorijomis, matėme šiuolaikinių lietuvių autorių darbus ir nesijautėme per daug patogiai su visomis temomis – kaip ir turėjo būti, nes traukėme visokius jausmus iš šešėlio... Užtat džiaugėmės gidės Giedrės paaiškinimais ir apie psichologiją, ir apie paveikslus. Pora žmonių išdrįso švelnokai pabubenti vieną iš parodos eksponatų – didžiulį būgną (vėliau atėję moksleiviai sukėlė ten bemaž griaustinį). Apžiūrą baigėme viltingai – apie gyvybines visų galias, kurios medeliui leidžia net akmenį suskaldyti, ir prasmės paieškų vertę.
Comentários